Taigi, sulaukę pirmadienio ryto ir mūsų mažajai niekaip nesirodant, išvažiavom į Trakus, kur turėjo jau guldyti ir stebėti, ar viskas gerai. Jau bevažiuodama pradėjau jausti kažkokius keistus skausmelius, kai kietėjo pilvukas, bet maniau, kad čia iš prisigalvojimo arba iš strioko
, nes švietėsi pirmą kartą pagulėti ligoninėj. Žodžiu, paguldė, apžiūrėjo, nusiuntė echoskopijon, kur paaiškėjo, kad vaikelis jau išnešiotas, bet placenta dar gera ir vaisiaus vandenų pakankamai, tai taip ir likom nesupratę, ar buvo negerai nustatyta gimdymo data, ar tiesiog tam mano vaikeliui reikėjo ilgiau pas mane patupėtiJ Grįžau palaton, skausmas, kurį maniau išsigalvojusi, po truputį stiprėjo ir jau 17-ą valandą buvau perkraustyta į priešgimdyvinę palatą, kur slampinėjau belaukdama vyro. Akušerė paprognozavo, kad po 10 valandų turėčiau jau turėti mažytę. Pasikeitė pamaina ir sužinojau, kad gimdysiu pas labai fainą gydytoją iš Raudono Kryžiaus – tikrai labai liux vyriškis. Taigi po truputį pūtavau, praėjo ir tas 10 valandų, viena moteriškė per tą laiką pagimdė, prašvito, laukėm toliau. Skausmas per sąrėmius stiprėjo, kaklelis po truputėlį, nors labai lėtai, atsidarinėjo, akušerė su gydytoju jau pradėjo garsiai stebėtis, iš kur tiek kantrybės pas šitą bobą Guodė tai, kad nors ir lėtai, bet viskas juda pirmyn ir mūsų vaikutis žingsnelis po žingsnelio vis arčiauJ Nusiteikimas, kad tas skausmas ne beprasmis, tikrai labai padėjo, nors prisipažinsiu, kad buvo momentas, kai šmėstelėjo mintis, jog daugiau be nuskausminimo negimdysiu Prasidėjo stangos ir čia jau truputį parėkavau, kažkaip nevalingai išėjo, bet sakė, jei tik turi sveikatos, tai rėk Vaikelio viršugalvis pasirodė gana greitai ir tuomet sutrumpėjo sąrėmiai – pradėjo lašinti skatinamuosius, nes per tokį trumpą sąrėmį vaikelis pajudėdavo labai nedaug ir kartais aparatas nebefiksavo mažutės širdies tonų. Jau buvo pradėję įtarti, kad virkštelė apsisukus ir kiekvienas pasistūmimas smaugia. Stūmiau iš visų jėgų, bet sekėsi neypatingai gerai – nesu fiziškai stipri
ir pavargus buvau po nakties, be to vaikutis mūsų toks didokas užaugo Taigi, akušerė pasismailino žirklutes (šiurpinu jumi), prasidėjus stangai čiakšt įkirpo ir mano Elzytė tik šmurkšt ir jau girdim – guguoja
Uždėjo ant krūtinės visą šlapią kaip varliuką ir visos nakties – kaip nebūta. Tik begalinis džiaugsmas, vyro akyse žibančios ašaros ir palaima palaima palaima, kad viskas gerai mūsų mažam žmogučiui... Pagal Agpar mergytę įvertino tarp 9-10balų.
Tikrai be galo dėkinga esu gydytojui, kad leido taip ilgai man pūtuoti, nes vėliau kalbėjau su akušere, tai sakė, kad jei dieną būčiau gimdžius prie kitos pamainos, jau seniai man Cezaris būtų padarytas, nes viskas labai lėtai judėjo pirmyn, vaikelis didelis ir galvutė statėsi netaisyklingai. Ir gimė ji nosyte žemyn, kas mediciniškai vadinasi "užpakaliniu vaizdu", nors turėtų vaikelis išlįsti nosyte į viršų. Taip kad, pasisekė šitoj vietoj, kad geram gydytojui į rankas pakliuvau
Ir dar, pilvūzės, pasakysiu labai svarbų dalyką – jei tik yra galimybė, gimdykit kartu su vyru BŪTINAI. Maniškis visą naktį nuo manęs nesitraukė nė per žingsnį, per sąrėmius atsiremti galėjau, vilgė lūpas vandenuku. Tuo metu tai tikrai LABAI svarbu, net paprastas artimiausio žmogaus palaikymas už rankos be galo daug reiškia. Mus su vyru ši bendra patirtis dar labiau suartino, kartu su dukrele gimė ir kažkoks naujas, labai gilus jausmas, kurį net apibūdinti sunku. Žodžiu, bent jau man vyro sudalyvavimas šitam įvyky be galo svarbus dalykas. Jam taip pat.
Tai štai tokie stebuklai vyksta šioj žemėj
0 komentarai:
Rašyti komentarą