Agnužės nei geras, nei blogas

Tikriausiai reikia pradėti nuo to, kad šį rudenį netikėtai gavau pasiūlymą dirbti Trakų Vokės bendruomenės namuose, kur nuo Naujųjų metų pradės veikti projektas Diena kartu.
Tai bus bendruomenei skirtas projektas pagal Vokietijoje veikiantį Kartų namų modelį. Jo esmė ta, kad bendruomenėje būtų vieta, kur galėtų ateiti, susitikti ir bendrauti visų kartų žmonės, vieni kitus kažko pamokytų, vieni kitiems padėtų. Lietuvoje Kartų namai pradės veikti keturiose vietose ir turės truputį siauresnę kryptį - padės socialiai pažeidžiamoms grupėms integruotis į darbo rinką.
Taigi, kelionė buvo skirta pamatyti Vokietijoje jau veikiantį projektą ir, kaip gražiai vadina:), pasisemti gerosios patirties:) Galima sakyti, kad trumpai žvilgtelėjom į Vokietiją iš vidaus, kur socialinės bėdos panašios kaip ir visam pasaulyje - visuomenė sensta, žmonės vienišėja ir svetimėja, vis mažiau bendrauja skirtingų kartų žmonės. Toms bėdoms spręsti ir buvo įkurta 500 Kartų namų. Ten šis projektas finansuojamas Vyriausybės ir Europos Sąjungos. Trumpai gal tiek, dabar - apie pačią kelionę.
Į Berlyną skridom lėktuvu su persėdimu per Rygą. Tundra aš, tundra:))), bet turiu prisipažinti, kad skridau pirmą kartą gyvenime. Įspūdžių - visas glėbys:) Taip nepaprastai gražu iš viršaus žiūrėti į žemę ir į debesis, mmmmmm...... Tik nusileidimai buvo žiaurūs - skaudėjo ausis, galvą, sprandą, maniau, kad plyš ausų būgneliai. Ausys "atšoko" tik kitą rytą. Bijojau skrydžio namo, bet užbėgdama už akių pasakysiu, kad grįžtant organizmas su krūviu susidorojo daug geriau ir Vilniuje neužgultom ausim puikiai girdėjau savo mergaičių pasiilgusį "-Mamyyyyte":)
Buvome apgyvendinti viešbutyje mažame miestelyje netoli Berlyno, Rytų Vokietijoje. Tiesą sakant, važiuodami vakare per Potsdamo priemiesčius jautėmės kaip Vilniuje su tokiais pačiais daugiabučiais ir panašiais vaizdais - vis tik sovietai su savo architektūra ten paliko didelį pėdsaką. Ir ne tik su architektūra.
Kitą dieną buvo suplanuota kelionė į Potsdamą, todėl iš pat ryto išvykom ten, kur pirmiausia aplankėm Potsdamo Kartų namus. Apie Kartų namus labai nesiplėsiu, gal nelabai ir įdomu tos smulkmenos. Tik po kelis vaizdelius parodysiu - čia jų dirbtuvės, kepyklėlė (kurioje šeimininkauja tikras virėjas prancūzas) su senoviška krosnim ir keramikos studija.


Po pietų vykom į ekskursiją po miestą su linksmu mielu senuku gidu, apžiūrėjom pilis ir kitas pagrindines Potsdamo įžymybes.




Vakarienę valgėm vietiniame restorane, įsikūrusiame pilyje, kur vasarom vyksta didžiulės viduramžiškos šventės, kai visi persirengia to laikmečio drabužiais. Kadangi priėjom prie maisto temos, galiu pasakyti, kad skaniai vokiečiai gamina, tik porcijos - nežmoniško dydžio. Ypač šitam restorane. Gavau tooookio dydžio šnicelį, kaip mūsų kokie penki karbonadai:))))

Iki šios vietos parašiau tik grįžusi iš kelionės ir visą savaitę nebesuradau laiko pabaigti pasakojimo. Įspūdžiai jau susigulėjo, tad trumpai pabaigsiu.
Antrą vizito dieną aplankėm dar porą Kartų namų. Ši nuotrauka iš Gross Mutz, jų namai eina sveikatingumo kryptim, remiasi daktaro Kneipp'o filosofija. Neseniai gavo finansavimą ir pastatė senovišką krosnį duonai kepti. Kai tik ją užkuria kieme, žmonės patys pradeda rinktis, kaip magnetas veikia:) Dar turi vaistinių augalų daržą, kuris yra žmogaus kūno formos, o augalai pasodinti ten, kokį organą jie gydo.


Tą dieną dar aplankėm prie Ribbeko esančią fermą, skirtą vaikams, ėjom apie porą kilometrų pėsčiųjų taku su kliūtimis, kuriuo šiltuoju metu visi eina basomis, o Ribbeke apžiūrėjom atkurtą senąją mokyklą - ten ypatinga atmosfera, nesinori išeiti, o išėjus, norisi vis sugrįžti ir sugrįžti.


Paskutinį pusdienį lankėmės Naueno Kartų namuose, susitikom su miesto meru ir kitais oficialiais asmenimis, o per piet jau važiavom į oro uostą ir - namo. Pasiilgę savų:)