Agnužės nei geras, nei blogas

Pirmiausia noriu padėkoti visiems, kurie palaikėt, meldėtės ir kartu laukėt mūsų trečiojo vaikelio. Taip gera žinoti, kad aplink tave toks didelis būrys žmonių, kuriems rūpi. Jūs visi esat didžiulė Dievo dovana mano gyvenime!
Taip pat dėkoju už sveikinimus, kurie praėjusį pirmadienį, gimus sūneliui, pypsėjo, skambėjo, mirgėjo elektroniniam pašte ir facebook'e.
Trumpai papasakosiu gimdymo istoriją, kas dar negirdėjote jos iš Roberto ar manęs.
Gimdymo terminas buvo birželio 8d., bet abi mergaites gimdžiau devyniom dienom, nei terminas, todėl ir šį kartą nesitikėjau pataikyti į datas. Kitą dieną po termino nuvažiavau į Trakų gimdymo namus pasirodyti ir paklausyti vaikelio tonų, gydytoja apžiūrėjo ir rado jau 4 cm prasivėrusį kaklelį, todėl namo nebeišleido. Man ir šeimynai buvo staigmena, nes tikėjausi kaip ir su mergaitėm važinėti kas antrą dieną į Trakus pasitikrinti. Taigi taip teko pagulėti ligoninėj keletą dienų. Nuobooooodu. Praskaidrino nuotaiką tik Robertas su mergaitėm, lankydami mane po kartą - du per dieną. Tada išleidžia pasivaikščioti po Trakus, apsukam ratą, grįžtu ligoninėn ir vėl laukiam. Savaitgalį Trakuose vyko miesto šventė, sekmadienį dar visi pasivaikščiojom, suvalgėm ledų, mano pilvas vis kietėjo ir kietėjo, nors didesnio skausmo nebuvo. Vakare apie 9-ą dar apžiūrėjo gydytojas - kaklelis vis dar tie patys 4-5cm, gimdos susitraukimai dar silpni. Gulu miegoti, užmiegu, tik jau neilgam. Naktį nubundu nuo skausmo ir minties JAU. Palaukiu antro skausmo - atrodo, kad tikrai čia TAS skausmas. Pirma nakties. Paskaičiuoju nepilną pusvalandį, kas kiek laiko kartojasi, pasižadinu akušerę, skambinu Robertui. Visokios paruošiamos procedūros, sąrėmiai intensyvėja, duše nuteka jau žali vandenys, lekiu į gimdyklą, čia jau gydytojas pažiūri - kaklelio atsidarymas pilnas. Akušerė vos spėja apsirengti, kaip gydytojas sako "pasipuošti" ir stumiam stumiam stumiam - per vieną stangą birželio 13d. 2val. 40min gimsta sūnus. 4050g svorio ir 53cm ūgio. Viskas puiku. Atvažiuoja Robertas truputį po įvykio, kaip ir pas Viltę. Bet kur čia spėsi, kai gimdymas tokiu greičiu vyksta. Čia ir pagalvoji, jog gerai, kad pati jau ligoninėj buvau, nes iš namų galima nespėti atlėkt.
Keliaujam į palatą, mažiukas valgo, mes galvojam, kaip pavadinti brolį, nes nežinojom, ko laukiam, todėl vardų variantų neturėjom nei berniukui, nei mergaitei. Šeštą ryto Robertas važiuoja namo su naujienom, žadina mergaites ir atkeliauja visi kartu aplankyti broliuko. Mergaitės džiaugiasi neapsakomai. O man toks keistas įspūdis, kai jos įėjo į palatą - pasirodė tokios didelės, tarsi akimirksniu užaugusios.
Čia istorija, kaip išrinkome vardą.
Namie bandom pagauti ritmą. Aš jau po truputį atsigaunu, vis lengviau kasdien einasi. Mergaitėms tik dėmesio pritrūksta, bet bandom kalbėtis ir derintis prie naujo etapo.